VIEDRAS

Manęs, drauguži, nežinai
Mes koncertuojam nedažnai.
Nors mūsų užvardzis - keistokas,
Mūsų krypcis yra dzūk-rock'as.

Kol nevėlu, bėk apsipirkci,
Iš karto apsirūpyk viedrais.
Nes šuos instrumentus išpirks tuoj
Ir kų tu nešies in mūsų koncertų?

O in koncertų tu su sėbrais atvažavis
Švilpk ir šauki: "VIEDRAS"!



"The Bucket" iš anglų į dzūkų - verčiama "Viedras"

       Seniai jau galvojau paršyti Lietuvos jaunimui apie roko grupę "Viedras". Juolab, kad, prieš emigruodas į JAV , sau ir savo draugams prižadėjau: "Lietuva apie "Viedrą" dar išgirs!" Tačiau kasdieniniai rūpesčiai be paliovos trukdė šiam mano užmojui. Be to, prieš prasižiodamas, norėjau pristatyti grupės muziką kokiam nors rimtesniam muzikos žinovui ar kritikui iš Lietuvos. Čia, Kolorade, "Viedro" dainos susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų.

       Ir štai visai neseniai (straipsnis rašytas 1997m - aut. pastaba) teko asmeniškai susipažinti su Vytautu Kernagiu, kuris pirmą kartą Kolorade atliko savo įžymiuosius "Kolorado vabalus" (istorinis įvykis!). Turėjau progos papasakoti Vytautui apie "Viedrą", supažindinti su grupės senais ir naujais įrašais. Beje, su "Viedru" jis jau kažkada susidūrė - kai aš dar buvau Lietuvoje, tačiau tai buvo trumpa ir atsitiktinė pažintis. Vytauto nuomonę apie "Viedrą" galima būtų nusakyti vienu trumpu sakiniu: "Žiauri jūsų muzika, Romai…" Gal būt, Vytautai, bet gyvenimas juk irgi žiaurus… Lietuva nebūtų užėmusi pirmos vietos Europoje pagal nusižudymų skaičių, jeigu nebūtų tiek daug pykčio, pavydo ir aplamai - disharmonijos toje mūsų mažojoje šalelėje. Aišku, šios problemos yra vienodos visame pasaulyje. Jos supanašėjo jau labai seniai: kai žmogus pamiršo pareigą būti paprasčiausiu žmogumi, kai prarado sąlytį su gamta, papročiais, nustojo bijoti Dievo… Tad reikėjo kažkam smulkiau apdainuoti "žemutinės pilies" gyvenimą ir stagnacijos metais. O kokį gi kitą stilių pasirinksi? Apie visa tai reikia tiesiog išrėkti be jokių didelių padrebinimų. Ir visai nesvarbu, kad rašau būdamas Amerikoje - "Viedro" dainos juk gimė Lietuvoje, tad ne iš piršto jos išlaužtos.

* * *

       Taigi - roko grupė "Viedras"... Susikūrėme 1985 metais Lazdijuose, Taikos gatvėje, mano mažame jaukiame kambarėlyje, kur sienos buvo nuklijuotos plakatais bei iškarpomis iš žurnalų su įvairių grupių ir atlikėjų nuotraukomis. Kambarėlyje buvo ir malkomis kūrenama krosnis, ypač pravertusi savo kleidžiama šiluma šaltomis žiemos dienomis, kai, būdavo, sustingę pirštai jau nebegalėdavo bėgioti gitaros stygomis. Kad būtų truputį nuosekliau, nusikelsiu dar toliau į praeitį - į vidurinės mokyklos laikus.

       Man buvo gal šešiolika, kai mano draugas Rimas uždusęs atlėkė pas mane su žinia: "Gitarų! Atvežė gitarų!" (Turiu paaiškinti, kad tokiame miestelyje, kaip Lazdijai tais laikais gitarų nebūdavo pirkti kiekvieną dieną.) Iš tėvų buvo iškaulinta po penkiolika rublių ir gitaros jau buvo mūsų rankose. Iš kažkur ištraukėme persiršyti pagrindinius akordus ir taip abu pradėjome mokytis groti. Mūsų pamokos buvo gana primityvios, nes nebuvo kam parodyti, tačiau vis viena atkakliai barškinom ištisom dienom, o kartais ir naktim. Iki pat kraujo ant pirštų galų…

       Prisimenu juokingą atsitikimą, kai Rimo mažoji sesutė vienodais kampais sulygino gitaros tempimo mechanizmą: "…kad gražiau atrodytų". Gitara, aišku, pradėjo "truputį" kitaip skambėti. Tada dar nelabai mokėjome susiderinti, tad mažoji gavo nemažai pylos nuo brolio. Tačiau po truputį mūsų gitaros skambėjo vis darniau, o mes rinkome ir mokėmės liaudyje gerai žinomas ir mėgstamas dainas. Dainuodami vis stengėmės paimti kuo aukštesnę natą nepagaunant "gaidžio", kas nelabai sekėsi, nes abiejų balsai tada pergyveno mutacinį periodą. Po kiek laiko, truputį "prasikalę" ir sukaupę nemažą dainų repertuarą, pradėjome groti mokyklos šokių vakaruose. Tai vieni iš geriausių mano mokyklinių dienų prisiminimų.

       Baigę vidurinę, išsiskirstėme kas sau: Rimas - į Ukmergę, būgnininkas Audrius - į Kauną, aš - į Alytaus "polę". Alytuje irgi suorganizavau tokį "Bi-tik-zyz". Grojom šokiams, koncertams. Tada pirmą kart pradėjau rimčiau galvoti apie savo kūrybą. Su sentimentais prisimenu chorą, kuriame dainavau, dėstytoją Birutę Eišmantienę, kuri įžiūrėjo manyje tą muzikinę gyslelę ir mane tikrai suprato ir visada palaikė. Su kita "chebra" dar grojau vestuvėse, nes Lenininės stipendijos, kurią gavau iš "polės" pragyvenimui neužteko. Taip ir verčiausi šiaip taip… Ir nežinau, ar aš čia taip muzikos vaikiausi, ar manęs ji nepaleido, kad net ir kariuomenėje vietoj šautuvo gavau į rankas gitarą. Įvairiausiomis progomis linksmindavome gerokai išgeri mėgstančius rusų karininkus. O Zelenogorsko poilsio namuose grojome civiliams, taip uždirbdami pinigus daliniui.

       Grįžęs iš kariuomenės, supratau, jog be muzikos negalėsiu, kad muzika yra kaip AIDS - visam gyvenimui. Tik pirmoji "liga" žmogų pakilėja ant sparnų, o antroji - sumaišo su žemėmis… Taigi, iš karto pradėjau ieškoti muzikantų. Susipažinau su Viktoru Safronovu, tiksliau mes vienas antrą seniai pažinojome, nes beveik visi Lazdijuose vienas kitą pažįsta. Mes abu mėgome Deep Purple"-išką ir "AC/DC"-išką muziką, tad vienas kitam labai atitikom. Abu rašėme dainas, tad turėjome kuo pasidalinti. Po kelių suėjimų šovė "geniali mintis": "Davai darom roko grupę!" Pavadinimas turi būti "metalovas" ir atspindėti dzūkišką grupės prigimtį. Ieškodami originalumo skambesy, kartą bandėme dainuoti įkišę mikrofoną į metalinį kibirą. Tada ir šovė mintis grupės užvardžiui: dzūk-rock'o grupė iš Lazdijų "VIEDRAS"! Su šiuo "viedru" žadėjome susemti visas gyvenimo pamazgas ir tarsi išpilti ant seniai pudrinamų žmonių galvų, kaip kad būdavo pilamos tikros pamazgos į mano gimtąją Taikos gatvę Lazdijuose. Saldžios dainos apie berželius ir lelijėles jau daug kam buvo seniai įgrisę. Iš savo dainų išrinkome tik pačius "rokaviausius gabalus" būsimam repertuarui. Sukūrėme ir daug naujų dainų. Tekstus dažniausiai rašiau aš (ne veltui mokykloje be visokių kitokių gavau ir "poeto" pravardę), arba pasirinkdavome kokį kietesnį eilėraštį iš A. Baltakio eilėraščių knygutės.

       Būgnininko tada dar neturėjome. Iš draugų su kuriais grojau vestuvėse pasiskolinau "Kazį" ir pradėjome įrašinėti savo mintis į mano "Notą". Aparatūros gausumu pasigirti negalėjome. Pamenu, neturėjau stovo mikrofonui, tai teko prisirišti jį prie šluotos koto. Viktoras gi iškraipymus savo gitarai naudojo mano seną lempinį magnetofoną "Daina" - "distortion" efektui neprilygo joks tarybinis "fūzas"! Pagaliau, ne instrumentai, o dainos, jų turinys ir stilius buvo tada svarbiausia. O namų lygio įrašuose to niekas nei neįtarė.

       Dainos iš tiesų buvo unikalios tų dienų laikotarpiui. Palietėme daug dar tais laikais lyg ir uždraustų temų: dainavome apie narkomanus (dainos "Daugiau čia neateisiu", "Baltas sapnas"); apie išpampusius iš gero gyvenimo valdžios atstovus, jų abejingumą ("Mažas storulis", "Tik netriukšmauk"), apie besiskiriančių šeimų tragedijas ("Trumpa istorija" arba "Mažame bare"). Įrašinėjome gana dideliu tempu, po truputį pristatydami savo kūrybą vietiniams lazdijokams, bei draugams iš kitų aplinkinių miestų. Per metus įrašėme dainų net trims albumams! Ir albumų pavadinimus turėjome sugalvoję: "Viedras I", "Wiedras" ir "Šulinyje". Tik "Kazys" mušė labai jau monotoniškai ir nuobodžiai, nes tos dėžės užprogramuoti nebuvo galima.

       Ieškojome būgnininko. Išklausėme kelis "bembačius" Lazdijuose, tačiau nė vienas kažkaip neįtiko - trūko arba gabumų, arba entuziazmo. Viktoras buvo grojęs Druskininkuose ir pažinojo daug muzikantų, todėl būgnininko nutarta ieškoti ten. Tiesa pasakius, ieškoti nieko net ir nereikėjo, nes iš kart pirštu buvo bakstelta į Robį (Robertas Rutkauskas), kuris be "AC/DC" namuose mažai ką kita klausė. Taigi, vieną žiemos savaitgalį mudu su Viktoru atsiradome Druskininkuose su jau įrašytom į magnetinę juostą savo mintim. Robiui gabalai patiko ir jis visom keturiom palaikė "Viedro" sukūrimo idėją. Taip "Kazį" pakeitė Robis. Jau galima buvo galvoti ir apie sceną.

       Pinigais aptinę nebuvom, o aparatūros reikėjo. Man, kaip buvusiam komjaunuoliui - aktyvistui, turėjusiam patirties organizaciniam darbe (pastoviai organizuodavau "plotus" klasės "aktyvistų" tarpe) teko minti net partijos komiteto slenkstį, kad Viktoras būtų prileistas prie Lazdijų Kultūros namų nors ir gerai užrakintos, bet po truputį vis bedingstančios (t.y. "nurašinėjamos") aparatūros. Mat Viktoras turėjo gan "turiningą" paauglystę, todėl jam aparatūros nenorėjo patikėti. Po kelių bandymų pasisekė: Viktoras buvo paskirtas "Lazdijų Kultūros namų estradinio ansamblio vadovu". Valio! Dabar jau galėjome šokti į sceną. Vieną šeštadienį, atgaivinus "išvargusį" Robį kiaušiniene "Nendrės" restorane, nukiūtinom visi trys į tuščius Kultūros namus (sutrumpintai 'ūros namai). Vos po kelių taktų supratome, kad susigroti galime. Jaučiau tada neapsakomą iškrovą, palengvėjimą. Tarsi daktaras Poviliūnas (įžymus chirurgas Lazdijų rajone) būtų prapjovęs ilgai tvinksėjusį pūlinį.

       Taip gimė "Viedras". Kiek vėliau prie mūsų prisijungė Staugas (Vytas Staugaitis - puikus pianistas, kuriam repeticijų nereikėdavo). Gal tris ar keturis kart prasigroję, išvykome į Telšius - į "Žemaitijos taurės" konkursą. Po jo gavome pasiūlymą važinėti po Lietuvos rajonus su koncertais, tačiau rimtai už to taip ir neužkibome. Niekas negalėjo patikėti, kad "Žemaitijos taurė '88" buvo mūsų ketvirtoji repeticija! Konkurse pasirodėme pavadinimu "Sesija", nes užvardis "Viedras" labai jau rėžė lietuvių gramatinės kalbos kritikų ausį. Bet viduje mes vis vien išlikome "Viedru", grojančiu dzūk-rock'ą. "Sesija" savo esme labiausiai atspindėjo tuometinę mūsų padėtį, nes apsivedęs aš išvykau į Kauną, tad beveik visi gyvenome skirtinguose miestuose: aš - Kaune, Viktoras - Lazdijuose, o Robertas su Vytu - Druskininkuose. Tad groti suvažiuodavome lyg į sesiją. Aišku, gyvenant skirtinguose miestuose, didelių planų, kuriuos kažkada turėjome su Viktoru, neįgyvendinsi. Taigi "Viedrui" vos tik pradėjus muistytis lietuviško roko terpėje, nejučia jis pradėjo "rūdyti". Ir pagaliau visai "prakiuro", kai 1990 metais likimo vėjai mane nupūtė į JAV. Taip "Viedras" Lietuvoje nugarmėjo į gilų šulinį…

       Taigi, aš - Amerikoje. Kaip ir dauguma emigrantų - kol įsikūriau praėjau įvairius "kryžiaus kelius". Apie tai galima būtų parašyti atskirą knygą, tačiau aš pasistengsiu kuo trumpiau.

       Iš pradžių dirbau kiniečių restorane, kur bosas "labai gerai" mane mokė angliško tarimo. Išbandžiau įvairiausias pozicijas - nuo indų plovėjo iki darbo su kompiuteriu. O kai gavau pirmą užmokestį, tiesiu taikymu nurūkau į muzikos parduotuvę ir nusipirkau gitarą. Dažnai ten užsukdavau. Parduotuvėje sutikau įvairiausių keistuolių, kurie save vadino muzikantais. Kai kurie - toli pralenkė mane gitaros valdyme. Na bet buvo ir tokių, kuriems, kaip sakoma, Dievas klausos pagailėjo… Bet tas, pasirodo, nebuvo svarbu. Svarbiausia, kad nešiojo ilgus plaukus ir rūkė marichuaną. O kad jų besiklausant man ausys į krustus susisukdavo, tai jau čia , matyt, mano problema.

       Daugumą stebino, kad aš, "raudonos šalies atėjūnas", žinojau daugumą roko grupių ir galėjau net kai kurias dainas, kurias buvau išzulinęs dar mokykloje, pagroti. Jau tada supratau, kad mes apie vakarų muziką žinome daug daugiau, negu jie apie mūsų. "Sovietinės žvaigždės" - populiarios tik tarp sovietinių emigrantų, kurių Kolorade buvo nedaug, o ir pastariesiems ne tas rūpėjo.

       Taip, karts nuo karto man besilankant toje muzikos instrumentų parduotuvėje, jos menedžeris Dean Field manęs paklausė, ar aš galėčiau groti ir country muziką. Matyt mano bandymai su gitara išgauti įvairius gyvuliškus garsus išdavė mano muzikos skonį. Aš sutikau pabandyti. Tuo metu Dean kūrė country grupę ir ieškojo grojančio bosine gitara. Groti country stilių bosine gitara man, pasakyčiau, jokių sunkumų nesudarė. Netgi buvo ir truputį nuobodoka. Tačiau vien jau ta mintis - groti Kolorado country klubuose ir baruose - mane labai stipriai viliojo. Taip aš įsivėliau į country muziką. Per tą laiką pakeičiau ir darbą, nes nuo kinietiškų ryžių ne tik akys pradėjo siaurėti… Išėjau dirbti į statybas - stačiau mobilius namus. Na o savaitgaliais - išsitrankiau po visą Kolorado valstiją grodamas įvairiuose country klubuose, konkursuose, vestuvėse ir t.t. Teko groti ir scenose, kurias mindžiojo ne viena country muzikos žvaigždė. Gerai, kad tekdavo dažnai pritarti dainuojančiam solistui (vos ne kiekvieną dainą harmonizavome trimis balsais), antraip - būčiau ne vieną kartą užmigęs scenoje. Darbas statybose fiziškai buvo gana sunkus ir savaitgaliais dieninį darbą pakeitus į naktinį mano biologinis laikrodis visiškai sušlubuodavo.

       Muzikantai toje grupėje keitėsi gana dažnai, kas man buvo paranku, nes suradau nemažai naujų draugų ir kontaktų. Taip susipažinau su Matthew Hinderer, kuris buvo priimtas į grupę būgnininku. Labai apsidžiaugiau, jog ir jis country grupėje groja tik tarp kitko, o šiaip esąs roko vokalistas. Savo muzikinės karjeros metu įkūrė kelias heavy metal grupes, bet, neišsilaikęs finansiškai, persimetė į country muziką. Tačiau, norėdamas išsilaikyti geroje kondicijoje, jis dainavo ir "Nignt Angel" - heavy metal grupėje iš Denverio. Na, pagalvojau, ne aš vienas toks - lyg ir ne savam vežime. Mudviem apsikeitus įršais (aš buvau atsivežęs kelias "Viedro" dainas), mintis, jau kažkada tvinktelėjusi man į galvą, ir vėl pasikartojo. Šį kartą netaisyklinga lietuviškai frazė "darom" roko grupę" nuskambo visiškai taisyklingai angliškai: "Let's make a rock band!" Matthew balsas mane apstulbino, tad beliko tikėtis, kad jam patiks mano dainos. Mano lūkesčiai manęs neapvylė. Matthew karštai pritarė "Viedro" atgaivinimui. Apsidžiaugiau, nes nors ir esu įdainavęs vieną CD vaikams "Išėjo tėvelis į mišką", tačiau dainuojant roką su savo balseliu prieš Matthew pasijutau kaip smaugiamas gaidys…

       Turėjau jau tada nusipirkęs keturių takelių studijinį magnetofoną ir reikiamus instrumentus, be to ir Matthew per savo muzikinę karjerą buvo prisikaupęs nemažai aparatūros, tad šį kartą nereikėjo visko pradėti nuo pririšto prie šluotos mikrofono. Vakarais po darbo, jeigu neturėdavome repeticijų, pradėjome atgaivinti "Viedro" dainas. Matthew mušė būgnus ir dainavo, aš grojau bosine gitara, o gitaros partiją įrašinėjo Ron Hadad, kurį jau seniai buvau nužiūrėjęs iš visų keistuoliu sutiktų Kolorade. Ron - puikus gitaristas! Pagavo jis "Viedro" nuotaiką tuoj pat. Be to, dar pridėjo daugiau heavy metal prieskonio į mano atsivežtą dzūk-rock'ą. Aš ir Matthew buvome užsidegę išleisti CD ir kada nors nuvažiuoti į Lietuvą su koncertu. Gimus tokiai minčiai, reikėjo ieškoti būgnininko ir gitaristo. Matthew yra per geras showman'as, kad koncerto metu sėdėtų užstatytas būgnais. Ron gitara skambėjo truputį per sausai - norėjosi daugiau "sulčių". Tačiau įrašus po truputį stūmėme ir su šia trijule.

       Po kiek laiko prie mūsų prisijungė Luck Manno (mušamieji), o Ron pakeitė Bob Benson. "Viedras" ir vėl atgijo! Nors aplamai pavadinimai ir neverčiami, tačiau Amerikoje teko "Viedrą" išversti į "The Bucket". Tik prašau, neverskite "The Bucket" į "Kibiras", nes tada pranyks visa dzūk-rock'o prigimtis. Nesvarbu, kaip bepeiktų kalbininkai, Viedras turi išlikti Viedru!

       Aš esu daug pasakojęs grupės nariams apie Lietuvą, apie savo draugus, apie tai, kad yra ten toks provincijos miestelis Lazdijai, kuriame be "Aliukų" buvo klausomasi ir "Black Sabath". Pakurstydamas mintį apie galimybę koncertuoti Lietuvoje, aš netgi priverčiau Matthew išmokti pora dainų lietuviškai!

       Tokia yra roko grupės "Viedras" kronika. Išėjo gana netrumpai…

…deja, šiandien turiu pasakyti, kad gyvenimas atnešė labai daug pokyčių per pastaruosius kelis metus. Teko kuriam laikui atidėti planus su važiavimu į Lietuvą su koncertu ir su CD įrašymu. Taip jau yra. Tačiau aš neprarandu optimizmo ir dar kartą sakau: "Lietuva apie "Viedrą" išgirs dar ir daugiau!!!"

       O tam, kuris perskaitė šį straipsnį, noriu tik širdingai padėkoti. Iki sekančio karto! (...)

Romas

PAPILDYMAS

Straipsnis rašytas 1996 m. "Lietuvos Rytui". Per tą laiką įvyko daug pokyčių: Tais pačiais metais Kolorado valstijoje vistik buvo įrašytas "Viedro" (The Bucket) albumas pavadinimu "Born in Lazdijai".

Matthew Hinderer išsikrauste i Virdžinijos (Virginia) valstiją. Toliau muzikuoja: yra pagrindinis vakalistas grupėje "Wrathchild".

Luke Manno ir Robert Benson sukūrė naują grupę "A Stone's Throw".

Deja, sulaukėme ir liūdnų įvykių - dviejų grupės "Viedras" narių jau nebėra gyvųjų tarpe: 2007 m. mirė grupės būgnininkas Robertas Rutkauskas, o 2013 m.- klavišistas Vytas Staugaitis...

Viktoras Safronovas ir toliau liko dirbti Lazdijų kultūros namuose, dabar jau vadinamuose Kultūros Centru. Jis tęsia "Viedro" tradicijas lietuvoje su nauja grupe "Kryžkelė."

The Bucket, 1997

Naujienos

note
2013 m. kovo 26 d. mirė "Viedro" klavišistas Vytas Staugaitis. R.I.P., Vytai...

*

2013 m. kovo 29d. COMBO klube Kaune grupė "Kryžkelė" dalyvavo Lietuviško roko legendos 3 koncerte ir atliko "Viedro" dainas.

*

Ant projekto stalo - naujas Kolorado Romo solinis albumas, kurį sudarys daug dainų, sukurtų dar ankstyvoje jaunystėje, o taip pat ir keli bendri projektai su jau gerai žinomais Lietuvos atlikėjais.


   

www.curinglight.com
Free Counter
Free Counter